„Merci et au revoir”, bet ne vien

Parodų žiūrėjimas ir diskusijos apie jas. ENSP mokyklos studentų darbų paroda. Arles, 2011

Dienos kadras.

Grįžus į LT, kažkaip mielai prisimenu Arlį, ir vėl žaviuosiu prancūzais, kurie šturmuoja ne vien pajūrį, prekybos centrus, bet ir parodas bei kitus kultūros renginius. Ypač, kalbant apie parodas, kai gyvenam interneto amžiuje, keista, kaip kuo ramiausiai galima laukti eilėje, kad į parodą patektum, su džiaugsmu mokėti pinigus už įėjimo bilietą, ir tuomet lėtai leisti laiką studijuojant kūrinius. Parodų lankymo menas skiriasi nuo apsilankymo koncerte, kuomet aiški pradžia, pertrauka ir pabaiga. Fotografijos žiūrėjimas, matyt, yra ir išlieka asmeninių ir kolektyvinių patirčių ieškojimas, kuris neapsiriboja pasakymu „aš ten buvau” ir nėra tik atliktas formalumas ar pagerbtas etiketas. Nors mandagumo apvalkalas tame yra.

Kai įėjau į parodą, kurioje padariau šį kadrą, pasisveikino vyras, registruojantis lankytojus. Jis su išeinančiais iš parodos tuoj pat atsisveikino ir padėkojo už vizitą. Ir toliau kalbėjosi su manim – „pernai per visą darbo laiką prižiūrint parodą pasakiau „Merci et au revoir” apie tris tūkstančius kartų”…