Pamąstymai apie Algimantą Kunčių
Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijos studentė Monika Daukšaitė paprašė atsiliepimo, nuomonės apie iškilų fotografą Algimantą Kunčių, kai rengė kursinį darbą apie jį. Tai štai įdedu tai, ką sumečiau, dabar jau kaip citatą iš VTDK studentų darbo :)
Mindaugas Kavaliauskas apie Algimantą Kunčių
Algimantas Kunčius – vieniša, reikšminga figūra Lietuvių fotografijoje, siejama su individualia, savalaike kūryba tiek temine, tiek stilistine prasme.
Susidaro toks įspūdis, kad šis kūrėjas nesiekė pataikauti laikmečių madoms, manijoms ir kultūrinės politikos poreikiams, todėl liko laurais vainikuotų Lietuvių fotografijos klasikų grupės užribiuose. Dramą gilina tai, kad jo vardas beveik visai nežinomas už Lietuvos ribų. Gal jo kūryba tekėjo visai nuosava vaga, atsiribodama nuo lokalių potvynių / atoslūgių ar pasaulinių fotografinių srovių.
Tad kalbėdamas apie Algimantą Kunčių, jaučiu skaudulį, kad jo vardo šiandien nelinksniuojame taip, kaip kitų jo laikmečio fotografų vardų.
Frazę ” Lietuvių fotografija” verta patikslinti, turint mintyje vis dar gyvą skirstymą tarp „Lietuvos” ir „viso pasaulio”, lyg Lietuva nebūtų jo dalimi.
Šiame kontekste iki nepriklausomybės Lietuvių fotografijos menas buvo lyg neatrastas atokus kultūrinis atolas, o Algimantas Kunčius ir jo kūryba buvo – neatrasta sala, nors santykinai gerai pažįstama pačiame salyne. Pažįstama, bet pasitinkama santūriai ar galbūt su neišsakytu nesupratimu.
Tuomet, kai jis Lietuvoje kūrė „Sekmadienius”, tai buvo „vienas iš” darbų apie nykstantį, besikeičiančių tradicijų Lietuvis kaimą. Jis tiesiog buvo vienu iš Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų. Nuo Alvydo Vaitkevičiaus fotografijos istorijos paskaitų „Kauno fotomeno mokykloje” pamenu A.Kunčiaus citatą, skambėjusią maždaug taip ” reikia nufotografuoti žmogų iš nugaros taip, kad jaustum jo charakterį, lyg matytum iš veido.”
Manau, kad ši mintis buvo tiek revoliucinga, kiek ir dalinai apsunkinanti paties fotografo kūrybos vertinimą Lietuvoje. Ir išties jo ciklai „Sekmadieniai”, Vilniaus kasdienybės fotografija, o vėliau ir „Palanga” buvo fotografuojami visuomet iš saugaus atstumo. Į kadrą patenkantys žmonės buvo labiau panašūs į žmogiško peizažo statistus, nei į charakterius.
Būtent pastarieji buvo laikomi Lietuvių fotografijos stiprybe, tad „atole Lietuva” A.Kunčiaus fotografija buvo lyg nesusiformavusio socialinio peizažo žanro kūryba, kurią vertinti buvo nelengva, ir kuri savo polinkiu į vietas, objektus išsivysčiusiu į ciklą „Reminiscencijos” atitolo nuo viso salyno fotografinių madų. Kaip žinia, socialinis peizažas į madą atėjo tik amžių sandūroje…
Užbėgant laikui už akių, galėtume spekuliuoti, kad taip reikia fotografuoti XXI-ame amžiuje, ir atrodysi labai naujai (!). O tuomet, kai teisės į atvaizdą klausimo niekas nekėlė, banaliai mąstant, buvo galima fotografuoti charakterius, psichologija, tipažus, semiant juos lyg iš gausybės rago. Tad kolektyvinės nuojautos apie fotografiją A.Kunčiaus kūryba nerezonavo.
Daiktiškumas… „Reminiscencijos” – apolitiški, neideoligiški natiurmortai ar sunatiurmortinti peizažai – dar vienas Algimanto Kunčiaus žygis į šalį nuo bėgimo paskui Lietuvos fotografų minią. Nei peizažas, nei natiurmortas nebuvo Lietuvos fotomeno žanrai „par excellence”, nes nesisiejo su kokia nors aktualybe.
Dar viena išskirtinė A.Kunčiaus savybė, tapusi dalimi stilistinio braižo, taip pat fotografo pripažinimo stygiaus galimybe. Tai ypatinga techninė precizika. Nenuostabu, kad tuomet, kai mūsų fotografijos salyną drebino ypatingai aukštų kontrastų, stambių planų, ir kitokios mūsuose įvardinamos kaip „stiprios” fotografinės kalbos darbai, A.Kunčiaus fotografija išliko vieningai santūri, turtinga pilkos spalvos tonais, ir estetiškai, bet neperdėtai realistiška. Gal dėl to ir dabar, kai kasdienybė konstruoja ryškios lyg iš 3.11 Windows sistemos spalvos, A.Kunčiaus fotografija atrodo „blyški”, ir kaip tikrovės atvaizdavimai – kiek kabantys ore.
Nukeldamas kepurę prieš Algimanto Kunčiaus asmenybę ir kūrybą, rikiuočiau jį šalia kitų nepakankamai įvertintų Lietuvių fotografų, kurie, „prasukdami” vietoje tiksintį Lietuvos fotografijos atolo stilistikų laikrodį, ieškojo visam pasauliui bendrų naujumo formų, temų.
Kai prisimenu Virgilijų Šontą, Juozą Kazlauską, kurių kūryba buvo išstumta į pakraščius, Algimanto Kunčiaus fenomenas, nors būdamas niekaip „nepopsavas”, leidžia tikėtis laimingos pabaigos elementų. Algimantas – vis dar gyvas ir energingas. Turiu mintyje, kad daliai jo darbų dar gali atsirasti pasaulinių kontekstų suspindėti, ar kuriant naujus darbus apie šiuolaikinę visuomenę išlikti savimi. Darau prielaidą, kad tuomet jo fotografijose Lietuvos fotografijos atolas būtų svarbia pasaulinės fotografijos dalimi.
