Penki argumentai, dėl ko „Martinas Parras“

© Mindaugas KAVALIAUSKAS. Martino Parro fotografijos Europos fotografijos namų (Paryžius) parodoje 2010 lapkritis

1. Martinas Parras – jėga, jis nerealus (sako daugelis).

2. Aš pažįstu Martiną Parrą (antrina fotografijos žinovai). Parras – mano geras draugas (sako dažnas fotografijos kuratorius, fotografijos muziejininkas).

3. Mes rodėme Parro parodą (su kuklumą slepiančiu pasididžiavimu sako galerijų, festivalių, muziejų kuratoriai). Ir mes rodysime (atsako kiti).

4. Aš jo nemėgstu, jis nusibodęs (sako kai kas).

5. Jis tiesiog myli fotografiją, ir visa jas joje svarbiausia (man taip atrodo).

1.

Jo vardas Parras, Martinas Parras (g. 1952) – fotografijos revoliucionierius. Turime pripažinti. Ir dar pridėčiau, kad koks jis bebūtų su savo kūryba – „nešiojamas ant rankų“, norimas, geidžiamas, tebūnie net nekenčiamas, bet neišvengiamas tada, kai kalbame apie šiuolaikinę fotografiją.

Jei jau šis fotografas kažkuo išskirtinis, tai paprastumu. Paprastumą Martinas Parras suprato kaip fotoaparato kreipimą ten, kur didieji fotografai nematė dramos, konfliktų, skausmų, ekstazių ir euforijų, ten, kur nebuvo svaiginančio greičio, pavojų, akis badančio neturto ar akinančios prabangos. Martinas Parras manė, kad fotografuoti verta esamuoju laiku, fotografuoti gyvenimą, kuris vyksta čia ir dabar, kurį kuria, vartoja, kuriuo mėgaujasi žmonės kaip jis pats. Taigi, esamasis laikas Parrui buvo viduriniosios klasės gyvenimas perkeltas į fotografijos esamojo laiko natūralųjį būvį – spalvotą fotografiją. Martino Parro bendražygių, kurie aštuntajame ir devintajame dešimtmetyje fotografavo vidurinę klasę – pasiturinčiuos su jų manieromis, įpročiais, etiketu ir, žinoma, šių dalykų paslydimais, buvo nedaug. Užatlantėje reiškėsi fotografas vardu William Eggleston, tyrinėjęs amerikiečių priemiesčių gyvenimą, ir kartais vadinamas svarbiausiu dvidešimtojo amžiaus fotografu. Kai 1994 m. Martinas Parras pareiškė norą tapti žymiosios agentūros „Magnum Photos“ nariu, agentūros veteranai – patetiškojo lemiamo momento kūrėjai – su įtarimu žiūrėjo, ką veikia anglas, fotografuojantis spalvotai ir vietoje pasaulio pulso svarbos įvykių įžvelgiantis mažas dramas arbatos vakarėliuose, paplūdimiuose, grožio salonuose, užkampių greito maisto užkandinėse, automobilių stovėjimo aikštelėse. Kol grandai žiūrėjo, bėgo metai. Martinas Parras neužsitrepsėjo vietoje ir bėgo aplenkti fotografijos laiko. Jis patraukė kartu su vidutiniokais iš gimtosios Anglijos kurortų į masinio turizmo mekas visame pasaulyje. Ten Parro fotografijose gimė šiuolaikinės fotografijos ikonos: priešpriešos tarp autento ir kičo, tikrų vaizdų ir vaizdo vaizde tragikomiški konfliktai, parodiškas absurdo epas masinių fotosesijų vietose ir t.t. Daugelis visa tai matę gyvenime, kelionėse, todėl adoruoja.

© Mindaugas KAVALIAUSKAS. Martin Parr Kaune, 2010 m. rugsėjį.

2. Parras yra visur. Na gal ne visur vienu metu, tačiau šis fotografas išlieka ištikimas savo matymo perspektyvai ir tuo pačiu yra atviras naujų vietų, šalių, kultūrinių terpių tyrinėjimui. Kai MoMa muziejuje šių metų pavasarį buvo surengta Magnumo krikštatėvio Henri Cartier-Bresson’o didžiausia istorijoje paroda, kilo natūralus klausimas „kodėl“ ir „kam to reikia“. Atsakymu galėjo būti pasaulio žemėlapis su fotografo kelionėmis ir kūrybos chronologija. Martino Parro kūrybinėms klajones žemėlapis iliustruotų puikiai. Tame žemėlapyje vienais ir tais pačiais metais galėtų būti žymima Anglija, JAV, Egiptas, Italija, Peru, Jungtiniai Arabų Emyratai, Nyderlandai, Gruzija…. Lietuva…. O ištisa fotografo karjera visiškai užtušuotų kai kuriuos regionus žemėlapyje. Keliaudamas fotografas ieško vietinių kultūrų nuotykių su sintetinių spalvų, sintetinių medžiagų globalizacijos ženklais ir kiču. Save laikydamas viduriniosios klasės atstovu, jis kaip lygus su lygiu bendrauja su visais sutiktais, todėl palieka paprasto, nuoširdaus, lengvai pasiekiamo, kartais labai kuklaus žmogaus įspūdį.

3.

Šis įspūdis gali sugriūti, jei vietoje tiesioginio kontakto su pačiu Martinu Parru, jo fotografijų klausimu kreipsitės į jį atstovaujančios agentūros „Magnum Photos“ Londono, Paryžiaus, Niujorko ar Tokijo padalinį, ir atsakymą į jūsų užklausą lydės penkiaženklio skaičiaus sąmata, o užsakę kelių dienų fotografavimo projektą galite išvysti ir šešiaženklę sąskaitą (bent jau Litais). Pasirodys, kad kukli britiška šypsena slepia didelių pinigų gamybos mašiną. Vis tik būna atvejų, kuomet šis fotografas sudeda visą širdį į fotografavimo, savo darbo parodų ar kitų fotografų parodų projektus, ir remiasi ne vien pinigais, bet ir vidine būtinybe. Žinoma, niekur garsiai nekalbama kur prasideda viena, ir kur baigiasi kita – didžiuliai honorarai ir atviraširdiškas entuziazmas, didelis vardas ir paprastas fotografas iš Bristolio. Mums Lietuvoje vartai į artimesnį šio fotografo kūrybos ir asmens pažinimą atsivėrė rugsėjo mėnesį, kai jo darbų paroda buvo rodoma Kauno fotografijos galerijoje. Tandeme su Rimaldo Vikšraičio paroda ji sudarė ansamblį, kuratoriaus Gintaro Česonio pavadintą „Tikras pasaulis“. Didelės Lietuvos fotografinio gyvenimo šventės fone Martino Parro šou nesustoja. Knygos ir parodos kepamos lyg bandelės, ir pats fotografas greičių mažinti, atrodo, nežada. Jo darbų parodų geografija per pastaruosius du metus atrodo lyg vienos jo knygų pavadinimas „Small world“: Pekinas, Roma, Neapolis, Madridas, Niujorkas, Čikaga, Londonas, Gateshead’as (JK), Paryžius, Stokholmas, Ciurichas, Kaunas, Niujorkas, Viena. Kolegos iš Bratislavos džiaugėsi, kad jų festivalį šį lapkritį taipogi aplankys Martino Parro “Prabanga”.

4.

Galiu paliudyti, kad mums, fotografams, besidomintiems šiandiena, Martino Parro teminėse teritorijose gan riesta. Nenustembu, kai kas pavartęs mano „Kražių portretą“ stabteli ties šuniuku priglūdusiu prie sandalo pažymėto žodžiu „lovely“ arba prie laidotuvių scenos, kurioje „pirmu smuiku griežia“ moterėlė skara „Hermes“. Tenka pripažinti – šiuose kadruose Parras jau buvo prieš dešimt-penkiolika metų. Riesta ir tiems, kas nutaria fotografuoti paskutines vietas parkinguose, biuro sekretores blondines, pliažų „erelius“, alaus „meistrus“, kičo ir aukštojo meno rezonansus, klioksus ant prabangių suknelių aukštuomenės vakarėliuose, nes … Martinas Parras jau tai darė. Gal dėl šių gausių įžvalgų apie šiandieninę visuomenę, dėl produktyvumo, buvimo visur, daliai fotografinės bendruomenės jis nebeįdomus ar nusibodęs. Tie, kurie fotografuoja patys, gali manyti, kad Parras kartą ir visiems laikams padarė tai, ką fotografuojame mes ir dabar. Juk Parro fotografija, kaip gal pasakytų ir Lietuvių fotografijos klasikai, nėra gili. Ji – apie paviršutinišką visuomenę. Nemėgdami Parro, ko gero, nesutinkame su teiginiu, kad esame išlepusių vaikų karta, kad mėgaujamės savo vartotojiškumu, paviršutiniškumu ir nebemokame iš savęs pasijuokti.

5.

Martinas Parras tiesiog pamišęs dėl fotografijos. Nežiūrint jo honorarų apie kuriuos sklando legendos, jis bėga, keliauja ten, kur mano, kad bus įdomu net nelaukdamas užsakymų. Keliaudamas po pasaulį lankosi fotografų studijose ir samdo kolegas, kad savo stiliumi šie sukurtų jo portretus. Lietuvoje Martinas nusifotografavo pas panevėžietį Saulių Saladūną :) Taip jis kolekcionuoja savo portretus. Maža to, jei jam patinka kitų fotografų darbai – negaili pagyrimų bei suteikia galimybes mažiau žymiems kolegoms rasti vietą fotografinėje scenoje, rodo jų darbus eilėje festivalių, kuriuos yra kviečiams kuruoti. Mane pasiekė žinia iš Sidnėjaus, kad festivalio „Kaunas Photo“ parodoje „Duetai ir Dvikovos“ nusižiūrėjęs australo Richard Simpkin darbą „Richard and famous“ autoriui teigė apgailestaujantis, kad tą darbą pamatęs tik likus dviems savaitėms iki Braitono fotobienalės, kurią kuravo šiemet, ir patikino, kad būtų norėjęs parodyti tai Didžiojoje Britanijoje.

—

Ir vis tik grįžkime prie esmės. Parras ir Lietuvoje Parras. Šiame varde net lietuvių kalba nesugeba paslėpti fotografijos esmės. Panagrinėkime šitą žodį – „PAR-ras“. Nesunku numanyti, šiam vardui giminingi fotografijai artimi žodžiai yra „PAR-oda“, „PAR-odija“, „PAR-davimas“…

Mindaugas Kavaliauskas