LIGHT.LT "Kražių portretas. Sugrįžimas" - paroda Plungėje - LIGHT.LT

„Kražių portretas. Sugrįžimas“ – paroda Plungėje

Publikuota temoje Kov 21, 2017 in Kražių portretas, Naujienos ir atskiri įrašai, Parodos, Renginiai

Trečiadienį, kovo 22 d. 17:30 Plungės viešojoje bibliotekoje (Parko g. 7) bus atidaroma Mindaugo Kavaliausko fotografijų paroda „Kražių portretas. Sugrįžimas“, dalyvaujant autoriui. Paroda veiks iki balandžio 28 d.

Kauniečio fotografo Mindaugo Kavaliausko fotografijų ciklas „Kražių portretas“ (2002-2003) tyrinėja vieną Lietuvos miestelį epochų sandūroje, kai dar buvo matomi sovietmečio ir ankstyvosios nepriklausomybės ženklai, skverbėsi globalizacija, nors Europa dar neatrodė arti. Tai vienas pirmųjų dokumentinės fotografijos kūrinių, nagrinėjusių emigracijos, išvykimų ir sugrįžimų temą. Fotografuoti Kražiuose pradėta 2001 metais, intensyviausiai dirbta 2002 metais, o nuo to laiko nuolat į Kražius sugrįžtama.

Svajūno ir Jurgitos Jurgilų šeimos portretas 2008 m., rodomas per Japonijos nacionalinio tansliuotojo NHK televizijos dokumentiniame filme (2017) apie Baltijos šalis

Paroda „Kražių portretas. Sugrįžimas“ – retrospektyvinis autoriaus požiūris į penkiolika metų gyvuojantį projektą. Parodos daugiaplaniškumą sąlygojo daugiau nei dešimtmetį stiprėję ryšiai su miesteliu kaip Lietuvos mikro modeliu, savotiška nauja mūsų šalies kaip socio-kultūrinės terpės ir geografinės erdvės pažinimo forma. Jos plėtotę skatino Kražiuose rasti objektai, prisiminimai, žinios kuriomis pasidalina Kražiuose sutikti žmonės, projekto „Kražių portretas“ fotografijų parodos, publikacijos įvairiausiuose kontekstuose – nuo pedagogikos iki mados. Sugrįžimo temą parodoje stiprins ir šalies, kurioje 2000 metais gavo pakvietimą aplankyti Kražius, JAV, motyvai. Parodos skyrius sąlygojo svarbiausios gyvensenos tendencijos, vietos, personažai ir fotografijų aidai meno ir žiniasklaidos pasaulyje: nuo festivalių, kuriuose rodytas „Kražių portretas“, parodų katalogų, iki fotografijų publikacijų edukacijos, mados, politikos kontekstuose – žurnaluose, portaluose ar televizijos laidose. Šiemet Japonijos nacionalinio transliuotojo NHK dokumentiniame filme apie Baltijos šalių geopolitiką „Kražių portreto“ fotografijos, jų autorius ir herojai pasakojo provincijos tuštėjimą, migraciją ir Lietuvos orientaciją į Europą.

Maudynės – viena iš parodos „Kražių portretas. Sugrįžimas“ struktūrinių temų. Jos iškilimą paskatino eilės festivalių kuratorių, portalų, leidinių redaktorių dėmesys vasaros (ir ne tik) maudynių ikonografijos svarbai „Kražių portrete“.

Pirmoji projekto paroda Vilniaus fotografijos galerijoje 2003 m. pavasarį išsiskyrė netradiciniu eksponavimo būdu. Fotografijas papildė objektai iš Kražių, emigrantų laiškai, lubų konstrukcijos laikė kražiškių minčių citatas, apibūdinančias „Kražių portreto“ temas. Paroda buvo glaudžiai susijusi su interneto svetaine, reklamuojama Vilniaus lauko reklamos plotuose. Už šią parodą 2004 m. autoriui buvo skirta Lietuvos fotomenininkų sąjungos premija. 2003 metais interneto svetainę, skirtą „Kražių portretui“ ir struktūravusią gyvenimą Kražiuose į temas „Pabūkim kartu“, „Viskas“, „Pienas“, „Kiaulės“, „Mūras“ ir kt., žurnalas „Naujoji komunikacija“ išrinko tarp dešimties geriausių lietuviškų kultūros fenomenų internete. Tais pat metais fotografui suteiktas Kražių miestelio garbės piliečio vardas. Nuo 2007 m. fotografas kartkartėmis grįžta į Kražius, fotografuodamas vietų, kartų pokyčius. 2009 m. išleistas albumas „Kražių portretas“ palankiai įvertintas Lietuvoje, pelnė autoriui Kauno meno kūrėjų asociacijos premiją (2010). 2016 m. rudenį nauja projekto pristatymo versija – paroda „Kražių portretas. Sugrįžimas“ pradėjo savo kelionę po Lietuvą premjera Šiaulių fotografijos muziejuje.

Mindaugas Kavaliauskas gimė 1974 m. Kaune, kur gyvena ir dirba kaip fotografas, fotografijos kuratorius, leidėjas, konsultantas. Baigė meno istorijos bakalauro ir magistro studijas Vytauto Didžiojo universitete Kaune (1996 m. ir 2000 m.). Fotografiją ir meno istoriją studijavo Kauno fotografijos meno mokykloje (1989-1992m. ), École nationale de la photographie (Arlis, Prancūzija, 1997-1998 m.), École nationale supérieure des beaux-arts (Paryžius, 1998 m.), Lozanos universitete (Šveicarija, 2000-2001 m.). Stažuotės Rencontres d’Arles festivalyje (1998-2002 m.) ir Musée de l’Élysée (Lozana, 2001 m.) nulėmė tolesnį apsisprendimą dėstyti fotografiją universitete (2001- 2006 m.) ir organizuoti „Kaunas Photo“ festivalį (nuo 2004 m. iki dabar).

Fotografas yra surengęs apie 30 asmeninių parodų, dalyvavo daugiau nei 20 kolektyvinių projektų Europoje, JAV, Kinijoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, tarp jų – nacionaliniuose muziejuose ir pripažintuose fotografijos meno festivaliuose. Skirtingi „Kražių portreto“ fotografijų rinkiniai rodyti daugiau kaip tris dešimtis kartų Lietuvos bei užsienio meno erdvėse – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Kupiškyje, Druskininkuose, Raudondvaryje, Baltstogėje, Helsinkyje, Sundsvallyje (Švedija), Berlyne, Berne, Leeuwardene (Olandija), Briuselyje, Peterburge, Plovdive (Bulgarija), Mont-Dol, Nimes (Prancūzijoje), Tbilisyje (Gruzija), Jerevane (Armėnija), Kijeve (Ukraina), Fremantle, Ballarate, Melburne (Australija), Pingyao (Kinija), Filadelfijoje (JAV) ir kitur.

Parodą parėmė Lietuvos Kultūros Taryba.

Kražių portretas” fotografo svetainėje:
www.kavaliauskas.eu, blogas: www.light.lt

Knygą įsigyti galima:
http://www.sviesosrastas.lt/kraziuportretas
arba
http://www.kavaliauskas.eu/books/portrait-of-kraziai-the-book/

Kitos publikacijos:
http://www.vogue.it/en/photography/photostories/2016/05/04/mindaugas-kavaliauskas/
https://www.lensculture.com/articles/mindaugas-kavaliauskas-kraziu-portretas-portrait-of-kraziai
https://deepbaltic.com/2016/05/18/return-to-kraziai-small-town-lithuania-and-a-mysterious-discovery/
http://www.latitude55.lt/kraziu-portretas/

Kražiai. Lietuva, įveikusi sunkmečius

(Ištrauka iš fotoalbumo „Kražių portretas“ autoriaus įžanginio teksto)

Kokia tai turėtų būti provincija, jei į ją esi pakviečiamas pokalbio Čikagoje metu?.. Ypatinga provincija, pekeitusi mano, miestiečio suvokimą apie atokias vietoves. Mano kaip fotografo Lietuvos ilgesys skyrėsi nuo „Švyturio“ alaus ar cepelinų pasiilgusio tautiečio gimtinės ilgesio. Ore sklandantys naujosios Lietuvos įvaizdžiai ir pakvietimas – „atvažiuok į Kražius“ žadėjo įdomios vaizdinės patirties ir pagrindo keisti nusistovėjusius fotografinius požiūrius apie naują spalvingą tikrovę. Ir iš tiesų gyvenimas Kražiuose – mažame Lietuvos miestelyje galėjo siūlyti daug daugiau siužetų, temų, nei gebėdavo absorbuoti dvidešimtojo amžiaus Centrinės ir Rytų Europos fotografija apie provinciją. Ji fotografų perspektyvoje buvo panaši į getus, kuriuose sustojęs laikas, užsikonservavę tradicijos. Kaip reikėjo elgtis?… Senosios mokyklos fotografinių požiūrių į provinciją diapazonas nebuvo labai platus. Variantas A – fotografuoti laike užstrigusių tradicijų „kaimą“, užsitęsusioje religinių ar etninių ritualų ekstazėje, sakant: „kokie jie autentiški”, o tarp eilučių teigiant „kokie jie atsilikę“. Variantas B – vaizduoti degradavusį ir pasigėrusį kaimą, teigiant „kokie jie blogi, juokingi, o mes – geri, blaivūs“. Ir tai neminint varianto C – „perkepti“ simbolinių vietų, ikoninių vaizdų „atvirutes“, keliant užuominą: „jei Jūs nepirksite šios atvirutės ar knygos, kažin, ar esat madingi“.

Mano fotografiniam alkiui nė vienas iš praeitame amžiuje pasitvirtinusių modelių nebuvo pakeliui, nes nesidomėjau jau pažintų stereotipų Lietuva ir neieškojau iš anksto sukomponuotų kadrų, neturėjau išankstinių konceptualių modelių. Buvau atviras tam, ką pavyks pamatyti ir, ko gero, pamiršti viską, ko mokiausi apie fotografiją. Pradžia nebuvo lengva, nes Kražiai, kaip ir visa Lietuva, buvo apgaubti romantiniu šlovingos praeities vualiu, kuriam nuimti prireikė pirmos dešimties fotojuostų. Vualį nukėlus, pasimatė tikrų žmonių tikras gyvenimas, kuriame įpročius, madas, poreikius, būtinybes rikiavo tiek Lietuva, tiek ir „visas pasaulis“. Tuomet, kai Kražiai mane „pagavo“, siekiau bent laikinai tapti vietiniu. Beldžiausi į duris, ėjau, kalbėjausi, o fotografija buvo lyg dar viena bendravimo forma. bendravimo. Kartu su kražiškiais gyvenau, valgiau, ėjau pjauti šieno, šerti kiaulių, melžti karvių (manau, kad dažnai trukdžiau jiems dirbti darbus…), maudžiausi ežere, ėjau į diskoteką, švenčiau šventes, lydėjau senolius į anapilį Kapų gatvėje, lipau ant aukštų atgimstančių architektūros paminklų pastolių, stebėjau atgyvenų griuvimą, ir pasirengimą miestelio 750 metų jubiliejui.

Vietiniu vis tiek netapau – prašalaitis manyje vis tiek buvo. Jis buvo žvilgsnyje žmogaus, vėl ir vėl iš miesčioniško pasaulio atvykstančio į „negyvenamą salą“. Bet jis padėjo lengviau apčiuopti ir fotografuoti tai, kas tada atrodė svarbu, įdomu. Mūsų dienomis, kai interneto socialiniuose tinkluose savo tariamus vargus ar apsimestinius malonumus išsakinėjame tūkstančiams savo „draugų“, Kražiuose nufotografuoti dalykai atrodo egzotiškai tikroviški.

2002-3 metų fotografijos iš ciklo „Kražių portretas“, sudėtos į šį albumą, pasakoja apie priešeuropinę Lietuvą. Tas fotografijas kūriau nesiekdamas, kad jos kam nors patiktų, ar kad jas pultų pirkti. Jomis norėjau parodyti, patį gyvenimo vidurį, kuriame tilpo ir nefasadiniai žmonių portretai, peizažai, natiurmortai. Į vaizdo ieškiklį tilpo ne tik žmonės, bet ir naminiai gyvūnai ar gyvuliai: šuniukas karštą vasaros dieną, atsirėmęs į mielą (Lovely) šeimininkės sandalą, karvė maitintoja su europietišku žymėjimu ant ausų. Svarbia darbo dalimi tapo daiktai – televizorius interjere, fotografijos, bylojančios apie šeimų atmintį ar metalo darbų darbastalis su vyriška užkanda. Objektyvu viską, kas tiesiogine ar perkeltine prasmėmis maitino mano kasdienybę, ir maniau, kad tai yra gražu, nes tikra.

Kražiuose pažinau Lietuvą, kurioje žinota, kad sviestas, sūris ir dešra prasideda nuo žolės ir šieno, o šventės prasideda ne prekybos centrų akcijose. Pažinau Lietuvą, kuri džiaugiasi ir liūdi ne tam, kad kiti tai matytų, o tam, kad jos žmonių gyvenimas būtų pilnas įvairiausių potyrių. Iki pažinties su Kražiais maniau, kad lietuviai moka matyti tik juoda arba tik balta, tik dejuoti ir skųstis. Mažo miestelio gyvenimas, kaip ir šios knygos fotografijos, natūraliai sutaiko priešingybes. Amžinybė ir laikinumas, šmaikštumas ir rimtumas, pareigos ir pramogos, šventės ir darbas, gyvenimas čia ir savanoriška tremtis uždarbiui Vilniuje, Amerikoje, Ispanijoje, Islandijoje, Norvegijoje ar kitur, yra to paties gyvenimo vientisumo elementai. Įspūdį paliko išvykimo ir sugrįžimo namo motyvas, lyg grynai kražietiškas būdas pasotinti net ir aršiausių sunkmečių vilkus, išsaugojant sveikas avis, ir kasmet visiems kartu švęsti kiekvienų metų šventojo Roko atlaidus.

„Kražių portretas“ man buvo projektu, kuris padėjo buvusiam fotografijos studentui tapti fotografu. O fotografavimo Kražiuose procesas man suformavo naują Lietuvos viziją, kurioje „centrai“ ir „provincijos“ – ne vien geografinės sąvokos, o ir sąmonės būsenos, paklydę klaidžiuose įvaizdžių, statusų ir madų labirintuose.

Mindaugas Kavaliauskas