Humoras fotografijoje – paskutinė fotomeno rezistencijos kova

© Kostyantyn SMOLYANINOV (Ukraina) Lvovas

Didžiausias fotomeno festivalis Baltijos šalyse Kaunas Photo 08  tęsia pažintis su naujausiomis mūsų tūkstantmečio fotomeno tendencijomis. Žinomas kaip premjerų festivalis Europos fotografijos festivalių bendrijoje, Kauno fotofestivalis rengiamas remiantis temomis ir per jas atskleidžia tiek dvidešimt pirmojo amžiaus fotomeno situaciją, kylančias fotografinės scenos žvaigždes, tiek mūsų laiko gyvensenos ypatymus ir ir vertybių slinktis. Pirmosios keturios festivalio programos apžvelgė jau eilę šiuolaikinio fotomeno požymių: polinkį į buitiškumą, rinkos ir reklamos poveikį fotografijai (Kauno fotografijos dienos 2004), globalias tendencijas, vertybių universalėjimą (KPD 2005), laiko slinkties, greičio, laukimo motyvų impregnaciją į šiuolaikinę fotografiją (KPD 2006), mistifikaciją, paslaptingumą, siurrealumą, iliuziškumą (Kaunas Photo 07).

Penktasis festivalis Kaunas Photo 08 imasi dar vienos pamatinės temos – humoro fotografijoje. Sąlytyje su humoru – sąmoju, ironija, paradoksu, absurdu, grotesku ar burlesku -  šiuolaikinis nepriklausomų autorių fotomenas vis aiškesniais kontūrais atsiskiria nuo plačiųjų ir vis besiplečiančių fotografijos teritorijų. Klišėmis tapę ir laiko patvirtinti dramatiški fotožurnalizmo kančios, pasaulinės reikšmės konfliktų, sporto varžybų vaizdai išvystė savo kokybės standartus ir yra sėkmingai parduodami leidėjams. Reikalo ką nors keisti čia nėra, net jei dalis šios fotografinės produkcijos niekuo nesiskiria nuo televizijoje transliuojamo vaizdo sustabdytų kadrų. Atvirutinis peizažo „formatas“, nuolat modifikuojamas naujų techninių galimybių ir nemažiau krečiamas salonistinio taikymosi prie masinio skonio, tobulybės kelio gale dažnai nepalieka vietos kūrėjo individualumui. Tradicinės, ypač Centrinei Europai būdingos fotomeno erdvės: žmogaus psichologija, vizualinė kalba būtuoju laiku, būties ir buities susidėvėjimas, atminties klodai, pasimėgavimas melancholija ar nuobodybe atrodo, jau virto mada ir naujosiomis kūrybos kryptimis dar vakar buvusiems inžinieriams, IT specialistams, gydytojams, vadybininkams ir kitiems šiandien griausmingai įsiliejusiems į fotomenino kūrėjų gretas. Žinia, kad daugelis mada gimsta individualių kūrėjų mintyse, tačiau ar galime stilių tendenciją menu, kai ji tik dublikuoja esamų formų modulius ?..

Būtų ambicinga teigti, kad tik humoro įkvėpimo fotografija yra įdomi ir įžvalgi, tačiau drįsčiau manyti, kad būtent joje, tiek sukurtoje žanriniu, tiek režisūriniu metodu, aiškiau galime geriau skaityti nefasdinius visuomenės portreto bruožus. Tūkstantmečio lūžio laiku – fotomeno tranzitiniu laikotarpiu, kuomet fotografija vieną dieną būdavo skelbiama mirusia, kitądien vėl prisikeldavo kiek atnaujintomis skaitmeninėmis matricomis ar pagerinto išsilaikymo fotopopieriumi – vos pastebėjome, kad savo turiniu ji jau kalba apie kitokį žmogų. Staiga, tai, kas ligi tol buvo laikyta juokais ir šmaikštavimu tapo pripažinta tikrove. Britų fotografas Martinas Parras (Martin Parr), kolekcionavęs septinto, aštunto, devinto dešimtmečių „kičines“ pašto atvirutes ir bandęs atkartoti jose matomas kurortų, poilsinio gyvenimo būdo scenas savo kūryboje staiga buvo pastebėtas kaip genialus fotografas. Eidamas prieš adoruojamo „privatumo“temos srovę, Martinas Parras įrodė, kad iš tiesų mūsų amžiaus žmogus ko gero dar socialesnis, labiau keliaujantis, kaip niekada konformistiškas, ir tearrališkai tariant, tragikomiškas ir jau nebe panašus į „rūpintojėlį“, išgyvenantį dėl pasaulio nedorybių. Ar ši fotografija juokinga ? Ir taip, ir ne. Priklausys, kiek joje atpažinsime savęs, ir kaip tą atpažintą save toleruosime.

Paliekant Martino Parro temą reikia prisiminti, kad jo turistinė humoro klasika sukurta dar prieš 2001 m. rugsėjo 11 d., kai į poilsio, laisvalaikio it kelionių malonumų meniu desreto vaidmenyje buvo ne vien fotografavimas, bet ir fotografavimasis. Šiandieninė humoro fotografija ne tokia juokinga ir ne tokia tiesmukiška. Jos išeities taškais tapo aukščiau paminėtieji pamatiniai modeliai – ironija, absurdas, paradoksas. Nusėdę rugsėjo vienuoliktosios įvykių pelenai bei nauji terorizmo protrūkiai atnaešė fotografijai daug aprobojimų, sustiprėjusi teisės į atvaizdą tendencija su pasipelnymo tikslu beveik išnaikino tradicinę valiūkiškąją gatvės fotografiją. Dabar aišku, kad Paryžiaus fotografo Robero Duano (Robert Doisneau) pokarinė kūryba, amerikiečių fotografo Elliotto Erwitto (Elliott Erwitt) keistų sutapimų pastebėjimai ar mūsų tautiečio Mariaus Baranausko kasdienybės anekdotai nuėjo į negrįžtamą praeitį.

Šiandieninė šmaikščioji žanrinė fotografija lyg rezistentė – maksimaliai anonimiška, tačiau pripildyta laiko ženklų, atpažįstamų simbolių, leidžiančių daryti ir apibendrinimus, ir įsivaizuojamus suasmeninimus. Kita plati srovė, į kurią įsilieja vis daugiau fotomenininkų ar menininkų, naudojančių fotografiją – konceptualizacija ar inscenizacija, kurios pagalba kuriami jau „nuvalkiotų“ simbolių, stereotipų, įvaizdžių naujos vizualizacijos – kaip priešpastatymas politiškai teisingoms nuostatoms ir tradicinėms vertybėms.

Internetas mirga linksmomis, neretai nepadoriomis keistenybėmis: karikatūros, fotografijos, video. Televizijos jau nuo seno programas rengia taip, kad groteskas keistų burleską. Žinių laidoje čia kalbama apie senelių namų įrengimo probkemas, čia jau rodoma pilka ir spalvinga ilgaamžės bezdžionės senelių namuose kasdienybė. Humoras visur ir visada, ypač, kai auditorija maksimali.
Sakytume – kas čia tokio. Ogi tas, kad nei interneto svetainių redaktoriai, nei televizijos laidų redaktoriai neprisiima atsakomybės už kažkieno sukurtus siužetus ir už jų parodymą. Atsakomybė dažniausiai krenta fotografams – ne tą žmogų ne ten, ne tada nufotografavai, jį diskreditavai nufotografavęs jo kvailą poelgį, negarbingą laikyseną ir t.t. O kas jei inscenizuotame, fotosesijai skirtame vakarėlyje kažkas suklydęs pamanė, kad tai jis ?..

Dabartinis humoras fotografijoje – lyg vizualizuota ezopo kalba, kurios versijos tarp eilučių labai įvairios. Jas skaitydami, nebūtinai juokiamės, tačiau jei jau skaitome susiduriame su apnuoginta tikrove, randame socialinę, o gal ir asmeninę kritiką. Kritiką? Ji ne visada yra maloni, bet reikalinga, lyg opozicija. Sovietmečiu Lietuvoje tada dar vadinta „jumoristinė“ fotografija dažnai buvo pateikiama kartu su karikatūromis, kurios apkarpydavo dokumentinės tikrovės svorius, ir sąmojjį nuleisdavo tiesiog per juoko lietvamzdį, nepaliekant erdvės socialinei, moralinei ar kitokiai kritikai ar gilesniam apmąstymui.

Humoro fotografija šiandien – lyg kūrėjų kova dėl paskutinės laisvos, nepolitizuotos, nekomencializuotos,  nemadingos teritorijos fotografinėje kūryboje, kurioje yra vieta individualiam požiūriui ir vertinimui. Tai iššūkis fotografams ir atradimų erdvė mums, žiūrovams.

Mindaugas Kavaliauskas
Kaunas Photo 08 vadovas
2008-08-31