(Trečios) Kalėdos oro uoste
Pamenate filmą apie keliautoją, užstrigusį oro uoste? Andrijaus istorija yra kitokia. Jis čia ne tam, kad aplankytų muzikos klubą. Jis gimęs Ukrainoje, gyveno JAV du dešimtmečius, o pastaruosius tris metus jo namais yra Kievo Borispilio oro uosto išvykimų salė. Formaliai, jei jis norėtų, galėtų išeiti į miestą ir gyventi. Tačiau jo istorija ne be komplikacijų.
Mano kaip profesionalaus fotografo hobis – keliaujant lėktuvu dairytis aplinkui, dokumentuoti gyvenimą, kuris supa aviaciją – ilgainiui tapęs fotografiniu projektu “travel’AIR”. Ekskursijos po pagrindinio Ukrainos oro uosto metu, fotografavau terminale dirbančius žmones. Daugelis jų, lyg norėdami išvengti atsitiktinės prievolės, lyg juokaudami bandydavo nukreipti mano dėmesį į tolimąjį dešinįjį laukimo salės kampą, mėtydami sąmojus: “geriau fotografuok tą lenką”, “mes čia turim tikrą įžymybę – jis vietinis, bet kalba tik angliškai”, arba “jis čia jau tris metus”. Paklausiau savo gido Eugenijaus, oro uosto ryšių su visuomene atstovo apie šį žmogų. Jis atsakė: išties, yra žmogus, gyvenantis mūsų oro uoste, bet išvyti jo mes negalim. Jis niekam netrukdydamas gyvena savo gyvenimą”.
Nuėjau į legendomis apipintą išvykimų salės kampą, tarp greitosios patikros įėjimo ir tualetų. Iš pirmo žvilgsnio, nepasakyčiau, kad už dviejų bagažo vežimėlių ir kelių daiktų instaliacijos čia gyvenimas trunka taip ilgai… Esam įpratę didžiuosiuose oro eismo mazguose matyti keleivius su didžiuliais kiekiais bagažo, primenančiais tautų kraustymąsi, miegančius ant grindų, ignoruojančius elementarios pagarbos kitiems ir higienos normas ir juos supantį pasaulį. Ilgamečio Borispilio oro uosto gyventojo namai atrodė neįtikėtinai kompaktiški, švarūs. Tik rankų darbo šventiniai papuošimai galėjo sufleruoti apie tai, kad šio keleivio laukimas tarp skrydžių užtruko ilgiau nei įprasta.
Padaręs kelis greitus kadrus dienos metu, kai keleivis miegojo, sugrįžau kitos dienos vakarą. Paklaustas, ar sutiktų, kad fotografuočiau jo aplinką ir kūrinius, jis sutiko. Kalbinamas rusiškai ar lenkiškai, jis tiesiog nekreipė dėmesio ir tęsė rankdarbių kūrybą: popieriaus karpinio, piešinio, lankstinio, siuvimo derinio tapsmą kalėdine dekoracija.
Užkalbintas angliškai, jis lėtai pradėjo: “Mano istorija labai sudėtinga. Mano vardas Andrijus, Andrejus, priklausomai nuo kalbos”.
Deportuotas iš JAV, kaip jis teigia, kur gyveno du dešimtmečius, dirbdamas aptarnavimo kompanijoje tarp klientų turėjo net FTB (FBI), uždirbo solidžias pajamas, mokėjo mokesčius, turėjo namą Tampoje (Florida) ir amerikietiška svajone mėgavosi vairuodamas Camaro. Vieną dieną jis atsidūrė Lenkijoje, vėliau, pasibaigus gyvenimo leidimui, išsiųstas į savo kilmės šalį. Palikęs Ukrainą dar su tuometiniu tarybiniu pasu, Andrijus niekada neturėjo JAV paso, kaip ir nepriklausomos Ukrainos paso. Gimtinė nelaukė sugrįžusio emigranto. Po motinos mirties Ukrainoje, biurokratijos ir korupcijos sūkuriai pradangino jos butą, kurio Andrijui paveldėti neteko. Tiesa, ir visuose kituose teisiniuose klausimuose dalykai tik blogėjo.
Beveik visiškai nusivylęs valstybių korupcija, abejingumu, jis nevengė gerų žodžių oro uosto darbuotojams, kurie jam atneša maisto ir kitaip padeda. Dabar jis rašo elektroninius laiškus teisininkams, politikams, tikėdamasis, kad jo statuso klausimai bus išspręsti. Kasdien pasitikrindamas orą Floridoje, Andrijus tikisi, kad naujoji Donaldo Trumpo administracija peržiūrės jo atvejį.
Kalėdoms papuoštas Kievo Borispilio oro uosto išvykimų salės kamputis pasiruošęs Kalėdų stebuklui.
Pasakojimas ir fotografijos Mindaugo Kavaliausko
