Kazimieras LINKEVIČIUS "52 savaitės, 52 autoportretai"

Kaunas Photo 08 Lietuvių fotografijos prizo laimėtojo darbų paroda.
Kauno menininkų namai, V.Putvinskio g. 56, Kaunas. Įėjimas nemokamas I-IV 8-17, V 8-16. Nuo 2008-09-10 iki 2008-09-26
Parodos atidarymas ir festivalio Kaunas Photo 08 atidarymas - 2008-09-10, 18:00.

Penktasis festivalis Kaunas Photo 08, Europos fotofestivalių sąjungos narys ir Festivals of Light bendruomenės narys nuo šiol skirs dar daugiau dėmesio Lietuvių fotografijos populiarinimui bei toliau rengs lietuvių fotografijos pristatymus už Lietuvos ribų.

Siekdami išrinkti fotografą, kurio nuopelnai Lietuvių fotografijai nėra pakankamai įvertinti, o jo darbų tematika atitinka Kauno fotofestivalio pasirinktą temą šiemet įsteigėme pirmąjį festivalio Kaunas Photo Lietuvių fotografijos prizą. Jis žiuri komisijos balsų dauguma atiteko  Kazimierui Linkevičiui už naujausią seriją „52 savaitės, 52 autoportretai“ bei už to paties pavadinimo serijas, sukurtas 1993 ir 2003 metais.

Festivalis Kaunas Photo 2008 ir 2009 metais didelį dėmesį sutelks Kazimiero Linkevičiaus kūrybos propagavimui – parodomis, projekcijomis, publikacijomis. Artimiausia stotelė – Pingyao fotografjos festivalis Kinijoje.

Fotografija Kazimierui  Linkevičiui - lyg gilus ir kartais kreivokas veidrodis, kuriame atsispindi fotografo savianalizė, stabtelėjimai, patetiškumas, proza, vertybės, siekiamybės. Lyg televizijos šoumenas, iš humoristinės žinių laidos, Kazimieras Linkevičius idėjų semiasi iš kasdienybės aplinkybių ar asmeninio gyvenimo nuotykių. Kartais jis kostiumuotas frantas, kietas vaikinas, laikantis savo jaunystėe uždirbtą diplomą už rytų kovos menus, pilvotas ordinu pasipuošęs veteranas, šykštuolis iš teatro pjesės apie antiką, akį prisidengęs moneta, sodininkas, nuo aukščiausio kopėčių taško skinantis obuolius, kai laikas kasti bulves, žvaigždė – fotografas, trijuose atvaizduose į miestą žvelgiantis viename reklaminiame plakate plius tikrovėje, patvorio banditėlis savo kietumą demonstruojantis žaisliniu pistoletu, pralobęs smarkuolis, besipuikuojantis savo auksiniu dantimi ir stora, triskart aplink kaklą apvyta auksine grandine, intelekto „nepagadintas“ sportininkas, pasiruošęs „išgaidint“  (šalia karčios išraiškos žaislinis gaidelis) bet ką savo kelyje ar zuikutis, kviečiančiu žvilgsniu pleibojiškai žiūrintis tiesiai į objektyvą. Tas personažas gali būti sovietų imperijos galioms nostalgiškas vyrukas, rodantis TSRS sienų nepaliečiamumą skelbiantį ženklą ar mums siūlantis voblą. Kitądien jis - jau kelintą dieną nematęs dušo, barzdaskutės, bet vis draugaujantis su puslitriu baltos ir svogūnu. Jis gali būti ir grįžtąs į „teisingą“ gyvenimą ir besiskutantis geras vaikinas.

Kazimiero Linkevičiaus fotografijoje neklaidžioja serijinių autoportretistų kūrybos šmėklos. Čia nėra Sindi Šerman (Cindy Sherman) seksizmo, Franciskos Vudman (Francesca Woodman) ar Violetos Bubelytės nematerialaus egzistencualumo. Trys metai Kazimiero autorportretų, penkiolikos metų laikotarpyje: 140 portretų, dar 16 liko...   Autoportretas kaip gyvenimo būdas – jau didelė retenybė pasaulinėje fotomeno istorijoje. Tai kur kas daugiau nei fotografija. Svarbiausia, vis tik yra tai, kad asmeninė tikrovė, mums kalbanti iš serijos „52 savaitės, 52 autoportetai“ darbų serijų, groteskiška vaizdine kalba pasakojanti apie Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio linksmybes, idealus, baimes, vertybes, humorą ir šių dalykų slinktis besikeičioje aplinkoje. Taip, tai ir Kazimiero Linkevičiaus privatus savaitraštis. Jis perdėm įdomus ir sąmojingas, kad liktų tik privačiam žiūrėjimui.